„Nemanau, kad panaikinti muziejų būtų vertinga, gerokai svarbiau kalbėtis apie jį ir sudėtingus žmonių pasirinkimus“, – paklausta apie Venclovų buto-muziejaus situaciją Vilniuje sako rumunė Maria Axinte, viena iš Komunizmo muziejaus vaikams Rumunijoje įkūrėjų. Moteris įsitikinusi, jog kalbėtis apie skaudžią patirtį, ją pažinti yra būtina, nes tik taip gali būti gydomos visuomenės žaizdos.
Su Maria kalbėjomės Varšuvoje, Europos atminties simpoziume, kurį organizuoja Europos atminties ir solidarumo tinklas (angl. European Network Remembrance and Solidarity), šiais metais kvietęs į muziejų profesionalus, istorikus ir politikus diskutuoti apie laisvę ir jos prasmę šių dienų pasaulyje.
M. Axinte atvyko į Varšuvą pasidalyti savo patirtimi apie tai, kaip buvo kuriamas Komunizmo muziejus vaikams Rumunijoje. Kalbėjomės ne tik apie muziejaus kūrimo idėjos ištakas, bet ir apie tai, kokiais būdais muziejuje edukatoriai kalbasi su vaikais, stengiasi pristatyti Rumunijos komunistinės praeities kontekstą.
– Esate viena iš Komunizmo muziejaus vaikams autorių. Kaip kilo idėja kurti tokį muziejų?
– Derėtų pasakyti, kad šios idėjos nebuvo mūsų planuose, negalvojome, kad ją įgyvendinsime. Atstovauju Pitești kalėjimo memorialiniam muziejui. Ši vieta – kalėjimas, įkurtas pietinėje Rumunijos dalyje, netoli Bukarešto. Kalėjimas buvo įkurtas tada, kai Rumuniją valdė komunistų partija 1949–1951 m. Tiek fiziniu, tiek psichologiniu smurtu buvo bandoma „perauklėti“ jaunus, politiškai aktyvius žmones, kurie tada nepritarė komunistinėms pažiūroms (kalėjo apie 600 jaunų žmonių – LRT.lt). Buvo bandoma juos „atversti į komunizmą“. Tai – vienas pačių žiauriausių laikotarpių ir komunizmo istorijoje, ir Rumunijos istorijoje.
Memorialinio muziejaus ekspozicija nėra prieinama vaikams, nes emocijos, išgyvenimai, įvykiai tiesiog yra per stiprūs. Minimalus amžius, nuo kurio galima patekti į šį muziejų, yra 12 metų. Manome, kad toks amžius yra pakankamas, kad vaikas galėtų sužinoti ir apie sudėtingą pasaulio pusę.
Tačiau dirbdami ekspozicijoje supratome, kad dažnai pasitaiko vaikų, kurie negali kalėjimo ekspozicijoje apsilankyti, nors kartu su tėvais atvyksta iki vietos, kurioje esame įsikūrę. Dažnai sulaukiame iš vaikų klausiamų reakcijų, kodėl jie negali pamatyti ekspozicijos.
Susidūrus su vienu Rumunijos menininku, kuriančiu iliustracijas apie vaikus kalėjimuose, kilo ekspozicijos idėja, tačiau juk negalima kalbėti tik apie represijas, reikėjo suteikti vaikams kontekstą: kas yra komunizmas? Kodėl komunistai kalino žmones? Ar tie žmonės padarė ką nors bloga?
Galiausiai su minėtu menininku sukūrėme ir grafinę novelę apie vaikų įkalinimus Rumunijoje, vėliau ėjo ekspozicija apie komunizmą vaikams ir galiausiai supratome, kad galime išvystyti ir visą muziejų, kuriame vaikai galės daugiau išmokti apie tą laikotarpį, suprasti vaikų, gyvenusių komunistiniu laikotarpiu, perspektyvą.
Šiuo metu Komunizmo muziejaus vaikams ekspozicija užima keturias erdves, planuojame dar pridėti dvi, nes kaip tik gavome papildomą finansavimą šiam projektui.
– O ką jūsų ekspozicijoje gali rasti jaunasis lankytojas?
– Visų pirma vaikai gali susipažinti su tuo, kas ideologiškai yra komunizmas. Kalbame ir apie Karlą Marxą, Friedrichą Engelsą. Beje, komunizmas Rumunijoje iki 1944 m. buvo uždraustas, o, atvykus sovietinei armijai, visi politiniai kaliniai buvo paleisti iš kalėjimų.
Sovietinės armijos buvimas Rumunijos teritorijoje, žinoma, padėjo laimėti komunistų partijai rinkimus, 1946 m. balsai buvo klastojami.
Apie balsų klastojimą rinkimuose turime ir edukacinį pratimą: pasiūlome užsiėmime dalyvaujantiems vaikams balsuoti už tai, kokiu būdu jie tądien mokysis – ar rinksis tradicinį, mokyklišką mokymosi būdą, ar interaktyvų. Vyksta slaptas balsavimas. Skaičiuojami balsai ir galiausiai jiems pasakome, kad laimėjo tradicinis mokymosi būdas, kaip ir mokykloje. Dauguma būna balsavę priešingai, o mes klausiame, ar jie yra patenkinti tokiu rezultatu. Žinoma, kad ne! Jie juk už tai nebalsavo! Galiausiai užsiėmimas vyksta jų pasirinktu būdu, bet norime, kad jie pajaustų neteisingumą, kai balsavimo rezultatai neatitinka to, ko jie norėjo, t. y. kai rinkimai suklastojami, kaip kad buvo komunistiniu periodu Rumunijoje. Diskutuojame apie tai, kaip žmogus jaučiasi tokių rinkimų kontekste.
Ekspozicijoje vaikams pristatome ir įvairius represijos metodus: kolektyvizaciją, nacionalizaciją, politinius įkalinimus.
Stengiamės akcentuoti pasipriešinimą, o ypač tai, kad buvo ir vaikų, kurie dalyvavo įvairiose pasipriešinimo sovietams formose. Pavyzdžiui, vaikai, gimę kalnuose partizanų grupėse arba gimę mamoms kalėjimuose, auginami kelerius metus ten ar kalinti vaikų kalėjimuose.
Norime naujose ekspozicijos dalyse kalbėti apie revoliuciją, komunistinio režimo pabaigą ir demokratiją, t. y. atvesti vaikus iki dabarties. Ši dalis dar tik kuriama.
Svarbu ir tai, kad daug dalykų vaikai patys gali paliesti. Pavyzdžiui, turime buvusių komunistinės Rumunijos valdytojų – Gheorghe`o Gheorghiu-Dej ir Nicolae`ės Ceaușescu – biografijas, jas vaikai gali įdėti į metalines spintas. Taip akcentuojame, jog šie žmonės įkalino daug savo šalies piliečių be jokios priežasties, tad sudėjome juos į metalines spintas, „įkalinome“ juos pačius. Siūlome vaikams juos išlaisvinti iš spintų ir išmokti daugiau apie šiuos žmones.
Manau, kad tai gera metafora ir įsitraukimo būdas. Kai kurie vaikai išsigąsta, visiškai nenori metalinių spintelių atidaryti, bet tai labai įdomus užsiėmimas jiems, jie daug sužino ne tik apie istorines asmenybes, bet ir apie save pačius.
Kai atidarėme muziejų, išleidome ir dienoraščio tipo mokymosi priemonę, ją vadiname „Mano komunizmo istorijos dienoraštis“, tai komunistinio režimo Rumunijoje istorijos metraštis, bet kadangi jis yra skirtas vaikams, tai parašytas suprantama, lengva kalba. Šiame užduočių sąsiuvinyje yra daug įvairiausių pratimų, skatiname vaikus būti „tyrėjais“.
Neužverčiame jų įvairiomis detalėmis ar faktais apie komunizmą, o norime, kad jie patys diskutuotų su šeima ir draugais. Pavyzdžiui, siūlome užduotį – vaikas turi atlikti žurnalisto vaidmenį, klausti savo tėvų, kaip atrodė komunizmas iš jų perspektyvos, ką jie žino apie tai. Skatiname paklausti ir apie tai, ką jų tėvai žino apie pasipriešinimą komunizmui.
Tiesa, Komunizmo muziejaus vaikams ekspozicijoje kalbame ir apie Pitești kalėjimą, kuriame kalėjo vaikai, skatiname juos domėtis apie įkalintų vaikų patirtis: pavyzdžiui, jų negalėjimą miegoti, nes juos prižiūrėjo, arba nuolatinį fizinį smurtą. Klausiame jų, kaip manote, kas vyko šių žmonių galvose, kai jie negalėjo miegoti?
– Atrodo, kad stengiatės akcentuoti vaikų įsitraukimą į mokymosi procesą, jų buvimą mokymosi dalimi, o ne tik tai, kad jiems reikia perduoti kokias nors žinias. Gal galėtumėte papasakoti, kaip pateikiate komunizmo ideologiją? Minėjote, kad ekspozicijoje pasirodo ir K. Marxas.
– Kalbame apie vaikus, kurie neturi jokių žinių apie komunizmą, nes Rumunijos švietimo sistema išsamiai, sistemingai apie tai nekalba.
Pradedame nuo to, kad komunistinė ideologija norėjo sujungti visus per revoliuciją, tačiau šiame troškime egzistavo ir neapykanta vienai klasei, noras visus žmones suvienodinti, sulyginti. Pristatome ne tiek autorius, o veikiau idėjas. Man regis, kad čia platesnis klausimas apie tai, ką reiškia būti kitokiam ir gyventi. Norime, kad ekspozicijoje atsirastų pilietiškumo dėmuo, todėl kalbame apie jų teises. Primename vaikams, kad jų tėvams teko eiti į mokyklą šeštadieniais, atlikti tam tikrus darbus valstybei, pavyzdžiui, rinkti vynuoges ar daržoves ar dainuoti prezidentui, koks jis gražus ir nuostabus. Klausiame vaikų, ar jie sutiktų su tokiomis sąlygomis? Kaip jaustumėtės, jeigu jums reikėtų taip gyventi, kaip gyveno jūsų tėvai ar seneliai?
Rumunijoje nėra tiek daug pilietiškumo ugdymo praktikos, todėl bandome užpildyti šią tuštumą. Norėtume, kad ir tėvai, ir mokytojai daugiau akcentuotų pilietiškumo ugdymą, juk pilietiškumas nėra tik pamoka, veikiau tai vaikų ateinantis gyvenimas, susijęs su tuo, kaip galės būti visuomenėje, netgi apsiginti, juk jie turi būti pasiruošę gyvenimui.
– Kai kurie galėtų sakyti, kad kalbėti apie tokius sudėtingus ir skaudžius etapus gal ir nereikėtų. Ypač vaikams. Kaip jūs reaguotumėte į tokias pastabas?
– Siūlau tokią analogiją: užkrėstos žaizdos slėpimas tik pablogina situaciją. Reikia išvalyti žaizdą, ją išgydyti, tik tada bus geriau. Procesas bus skaudus, juk prie užkrėstos, pūliuojančios žaizdos skauda prisiliesti. Bet galiausiai ji užgis, liks randas, gal kiek mažesnis, jeigu laiku pradėsi gydyti.
Laukti, kol žaizda sugangrenuos ir reikės pjauti ranką ar koją, nebūtų protinga. Juk tiek daug laiko prabėgo nuo tada, kai komunistiniai režimai Europoje sugriuvo, o mes dar net nepradėjome atvirai kalbėtis apie tai.
Manau, daug sunkių ir mūsų visuomenes traumuojančių dalykų ateina iš praeities. Rumunijoje jaučiama daug pasididžiavimo tuo, kad šalis išsivadavo iš komunistinio jungo, bet tuo pat metu ir daug kaltės dėl to, kad kaip visuomenė nepadarėme daugiau. Pavyzdžiui, stovėjome ir žiūrėjome, kaip mūsų kaimynus engė, kankino ir įkalino. Net dabar atsisakome apie tai kalbėti. Jeigu nuspręstume įsisąmoninti šitai, turėtume atsistoti ir prieš savo pačių nemalonius jausmus ir baimes. Juk tokie dalykai kaupiasi, jei nesikalbame atvirai. Jei to nepadarysime, negalėsime judėti į priekį, į ateitį.
– Kokių reakcijų gavote iš visuomenės, besilankančių vaikų?
– Neigiamų reakcijų nesulaukėme, manyčiau, kad visuomenė dabar yra jau labiau pasirengusi tokiam dalykui, o ir ji mus jau pažįsta.
Mane nustebino vaikų reakcijos, nes jie žinojo daugiau, nei mes tikėjomės. Aišku, prieš kurdami muziejų rengėme įvairius užsiėmimus, focus grupes su įvairiais vaikais. Apie 3 tūkst. vaikų šiuose užsiėmimuose dalyvavo, tad šiek tiek žinojome, ką vaikai galvoja, bet jie mus nustebino.
Įdomu, kad supratome, jog ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nelabai žino, kas gi buvo ta komunizmo idėja. Tiesą sakant, mes pradėjome kurti muziejų turėdami mintyje pasakymą „komunizmas buvo puiki idėja, tačiau praktiškai blogai įgyvendinta“, o tai, mano galva, nėra tiesa. Ši idėja niekada ir nebuvo gera. Gal esame linkę galvoti, kad komunizmo idealai mums tinkami dėl to, kad iš tiesų nelabai ką apie juos žinome. Norėjome, kad mūsų muziejuje apie tai būtų kalbama.
– Mes su Rumunija turime kiek panašių istorinių patirčių. Lietuvoje kaip tik vyksta daug diskusijų apie praeitį. Vis kyla ginčų apie komunistų funkcionierių, partijai tarnavusių lietuvių atminimą. Pavyzdžiui, Antanas Venclova buvo poetas, literatūros kritikas, bet ir politinis veikėjas. Vilniuje šiuo metu vis dar yra muziejus, tiesa, jis skirtas ne tik šiam žmogui, bet ir jo sūnui Tomui Venclovai – taip pat poetui, bet ir disidentui, pabėgusiam iš SSRS į JAV. Muziejus įsikūręs buvusiuose jų namuose, kurie taip pat turi ir tarpukarinę praeitį. Kaip jūs, kaip muziejaus lauko profesionalė, elgtumėtės su tokiu muziejumi?
– Šiais laikais populiari nusisukimo kultūra (angl. cancel culture), ji man nepriimtina, nes trina tam tikrus istorijos momentus. Jeigu norime kritiškai pažiūrėti į istoriją, reikia ją išmanyti. Jeigu jos nežinai ir tik kai kurie dalykai atrodo verti diskusijos, tai nėra tikra istorija.
Turime panašią situaciją Rumunijoje, susijusią su režimui palankiu poetu ir jo muziejumi. Juk galime pažinti šiuos žmones, suprasti, kaip jie elgėsi. Galima kalbėti apie skirtingas šios šeimos, kurią minite, dimensijas. Kiekvienas yra žmogus, turintis praeitį ir šeimą, mylintis savo vaikus. Kartu turime parodyti ir jų nusikaltimus ar klystkelius. Nemanau, kad panaikinti muziejų būtų vertinga, gerokai svarbiau kalbėtis apie jį ir sudėtingus žmonių pasirinkimus.
Man regis, kad ši pamoka atsiskleidžia ir Pitești kalėjimo fenomene: niekuomet nežinai, kas toks iš tiesų esi ir kaip gali pasielgti, kai atsiduri sudėtingose situacijose, gali pamatyti save be pagražinimų ir tai, ką matai, nebūtinai tau patiks. Juk šiame kalėjime buvę žmonės tapo agresoriais prieš savo draugus. Jie buvo puikūs žmonės, net po to, kai išėjo iš šio žiauraus eksperimentinio kalėjimo, nepadarė nieko bloga kitiems. Negali to ištrinti iš jų praeities. Panašią misiją vykdome ir Pitești kalėjimo muziejuje – parodome, kad tokia padėtis nebuvo teisinga, visiškai nesvarbu, kas tie žmonės buvo.
Renginys iš dalies paremtas Vidurio Europos iniciatyvos (Central European Initiative, CEI) lėšomis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
